Ankstyvas rytas, saulė dar nepatekėjusi…
Iš lovos tyliai, tyliai atsikelia žmona, pasižiūri į savo miegantį vyrą, nusišypso… Nueina prie balkono durų, tyliai praveria ir išsliūkina pro jas… Įkvepia tyro tyro rytmečio oro, nužvelgia balkone gulinčius daiktus ir giliai atsidūsta…
Vėl nusišypso… Tyliai, tyliai paima vyro meškerę ir…
Sulaužo ją, griebia kitą ir vėl triokšt… Supainioja visus valus, išmeta visas rites, pamato tą “prakeiktą dvokiančią
žvejybinę dėžę” ir, sukaupusi visas jėgas, perverčia ją per 9 aukšto balkono kraštą.
Jos veide – palaiminga šypsena… Tyliai, ant pirštų galiukų ji grįžta į lovą, palenda po antklode ir prisiglaudžia prie vyro…
Gyventi jai liko lygiai pusvalandis…
Comments are closed.