Gido monologas zoologijos sode

– Greičiau, stokite į eilę! Kaip tai kam? Galvojate, į zoologijos sodą be bilietų įleidžia? Kur jūs taip grūdatės? Ką galimą maitinti? Aaa – ją! Panaši į žmogų? žinoma, čia – kasininkė! Pasiklauskite jos pačios ar ji mėsėdė, ar ne…

– Greičiau, greičiau judam, judam… Prieš jus – kupranugaris, kitaip – “dykumų laivas”! Kaip, kaip? Kodėl jis turėtų rūkyti? Ant cigarečių pakelio matėte? Ne, tai ne tas… Tas, kur ant pakelio buvo, šito brolis. Kodėl buvo? Taigi numirė… Apsirūkė ir nugaišo… Gerai, gerai, einam toliau.

– Čia – stumbras! Klausykit, vyriški Jūs klystate! Stumbrai negeria. Tai jūs visuomet galvojote, kad Kaune, tam degtinės fabrikėly, augina stumbrus ir iš jų melžia degtinę? Nuu… Parodyk man to stumbro tešmenį…

– Ė, pilieti! Paslėpkit šautuvą! Greitai! Šitas šernas tikrai neiškniso tamstos bulvių! Jis jau ketveri metai kaip už grotų! Tikrai, jis turi alibi! Einam toliau, einam… Continue reading Gido monologas zoologijos sode

Tokiais atvejais – tik negąsdinkite vaikų

Vyras grįžta namo anksčiau nei įprasta. Jį pasitinka sūnus:
– Tėveli, tėveli, mamos kambary vaiduoklis!
– Ką tu sakai? Juk puikiai žinai, kad vaiduoklių nebūna.
– Būna, tėti, – tvirtina vaikas, – mamos spintoje yra vaiduoklis. Jis pasirodė prieš tau pareinant.
Sunerimęs vyras puola į žmonos kambarį. Žmoną randa nuogą lovoje. Atidaręs spintą, aptinka nuogą vyriškį, kuris yra ne kas kitas, o geriausias jo draugas.
– O, Jonai, – graudžiai sako vyras, – kaip tu galėjai taip pasielgti? Tai šitaip tu man atsilygini už mūsų dvidešimtmetę draugystę? Po to, kai aš tau tiek padėjau, tu ateini ir gąsdini mano vaikus…