Kodėl aš atleidau savo sekretorę…

Preitą savaitę buvo mano gimtadienis, ryte nelabai norėjau keltis.
Nulipau žemyn valgyt pusryčių ir vyliausi, kad mano žmona bus maloni ir džiugiai pasakys „Su gimtadieniu!!!“, galbūt netgi įteiks kokią smulkią dovanėlę…
Kai atėjau į virtuvę ji vangiai pasisveikino, ką jau kalbėti apie „Su gimtadieniu!“.
Pamaniau… na, štai tau ir santuoka, bet vaikai tikrai prisimins!
Mano vaikai atėjo pusryčių, bet nepratarė nei žodelio.
Taigi, kai išėjau į darbą, jaučiausi gan prislėgtas.
Kai įėjau į biurą, mano sekretorė Onutė šūktelėjo:

– Labas rytas, bose, su gimtadieniu!!!!
Pasijaučiau kiek geriau, bent kas nors prisiminė.
Padirbėjau iki pirmos valandos ir tada į duris pasibeldė Onutė:
– Žinote, šiandien už lango tokia nuostabi diena, ir dar jūsų gimtadienis, gal einam kur pietų… tik jūs ir aš!?
Aš pasakiau:
– Ačiū, Onute, tai geriausia ką aš šiandien išgirdau. Einam!
Mes išėjome pietauti. Bet nėjome, ten kur paprastai lankomės.
Mes nuėjome į ramią vietelę su atskiru staleliu. Išgėrėme porą Martini ir man siaubingai patiko šie pietūs.

Kai jau ėjome atgal į biurą, Onutė sako:
– Žinote šiandien tokia graži diena… Manau mums nereikia grįžti į darbą, tiesa?
Atsakiau:
– Turbūt, kad nereikia. O ką tu turi omeny?
Ji atsakė:
– Einam pas mane namo!
Kai atvykom į jos namus, Onutė pasisuko į mane:
– Bose, jei jūs nieko prieš aš sekundėlei užbėgsiu į miegamąjį… aš tuoj grįšiu…
– Gerai,- kiek susinervinęs atsakiau…
Ji nuėjo į miegamąjį ir po kelių minučių grįžo nešina milžinišku gimtadienio tortu… Kartu su ja iš miegamojo išėjo ir mano žmona su vaikais, būreliu mano draugų, kolegų ir visi jie ėjo dainuodami „Su gimtadieniu!!!“.

O as tik sėdėjau…
Ant sofos…
Nuogas…