Apie nemeilę

Ji pasakė:
– Tavo kūnas negražus.
Jis pradėjo lankyti baseiną ir pelnė sporto meistro laipsnį.

Ji pasakė:
– Tau trūksta vyriškumo.
Jis nuėjo tarnauti, grįžo randuotas ir su medaliu už narsą.

Ji pasakė:
– Tu kvailokas.
Jis pabaigė bakalaurą ir magistrą, apsigynė disertaciją ir parašė knygą.

Ji pasakė:
– Tu nesugebėsi manęs aprūpinti viskuo.
Jis metė mokslus, užstatė butą ir atidarė savo verslą, kuris po metų pradėjo teikti geras pajamas.

Ji pasakė:
– Tu – ofiso žiurkė.
Jis susidomėjo nardymu, snieglentėmis ir gatvių lenktynėmis.

Ji pasakė:
– Tu gobšus…
Jis nupirko jai butą Vilniaus senamiestyje ir Bentlį.

Ji pasakė:
– Verslas padarė tave šiurkštų, bejausmį…
Jis pardavė viską, ką turėjo, uždarė įmonę ir už visus pinigus pastatė prieglaudą benamiams.

Jis atėjo pas ją visas apžėlęs, senuose džinsuose, netekęs daug svorio ir alkanas, laikydamas ramunių puokštę…
Ji pasakė:
– Na ko tu kankiniesi? Nemyliu aš tavęs, ne-my-liu!