Kaip slinko dienos biure vasara

Atėjo vasara. Kažkokiems laimingiems šlykštynėms – atostogų metas. Biure 36 laipsnių karštis. Liaudis gelbstisi alumi ir ledais. Padeda prastai. Kažkas bėgioja į tualetą ir apsipila vandeniu. Šukuosena po to – kaip kapitono Harisso iš „Policijos Akademijos“ po pataikymo į arklį.

Nugara prilimpa prie kėdės. Užpakalis irgi. Periodiški išėjimai „parūkyti“ į gatvę, trunkantys daugiau, nei valandą, palengvėjimo neatneša. Merginos gatvėje vaikšto apsirengusios taip, kad geriau iš vis nesirengtų. Trūksta tik užrašo „Įėjimas čia!“ ir „Sveiki atvykę!“. Mes su vaikinais nusprendėme, kad pirmas iš mūsų, kuris taps prezidentu, išleis įstatymą, pagal kurį, taip besirengiančias merginas teis už seksualinį priekabiavimą.

Žodžiu jėgų nėra. Tarybiniai kondicionieriai veikia kaip ir tarybiniai kompiuteriai. Kažkam prasidėjo miražai. Klejoja apie stiklinę vandens su ledu ir bando mėtytis sniego gniūžtėmis. Atgaivinome. Leidome be eilės pasėdėti šaldytuve.

Pamažu žvėrėjame. Valdą, kuris simuliavo nualpimą, norėdamas be eilės patekti į šaldytuvą, pririšome prie kėdės ir pastatėme saulės atokaitoje. Dainius sužvėrėjo tiek, kad nusprendė be visa ko jį dar ir kankinti. Pastatė priešais Valdą butelį alaus iš šaldytuvo, toki aprasojusį nuo šalčio. Vos nuraminome. Jonas priėjo prie ventiliatoriaus ir ėmė nukreipinėti orą po marškiniais. Pasisuko nugarą, ir, praradęs pusiausvyrą, užpakaliu įsirėmė į ventiliatoriaus mentes. Kadangi ventiliatorius mūsų buvo maksimaliai užturbintas (paspartintas sukimasis), stipriai nukentėjo, išsiuntėme namo užsiklijuoti pleistru. Valdas užsiminė apie tai, kad žiema norėjome šilumos. Vos neužmušėme niekšo.

Aš pasakiau, kad visame pastate vėsiausia – lifte. Nuėjome pasivažinėti. Įstrigome. Liftas nuo karštų vaikinų įkaito nerealiai. Gerai, kad draugai neprisiminė, jog idėja buvo mano, nes kitaip šitų eilučių nerašyčiau.

Stepas pakartojo nežinomo herojaus žygdarbį. Vyriškai nusuko ventiliatorių nuo savęs ir nukreipę į kompiuterį. Vis dėl to senukai labiau ištvermingi, nei mes. Serveriai įkaitino patalpą jau iki 38 laipsnių. Jiems tai gerai – po du kūlerius ant smegenų. O mums, programuotojams, smegenys jau lydosi. Koks ten programavimas. Aš jau su kseroksu sunkiai susitvarkau. Į dienos pabaigą į merginas žiūrėti nebesinori. Jos tokios karštos…o norisi ko nors vėsaus.

Alus išimamas iš šaldytuvo tam, kad pridėti prie kaktos. Valdas pažeidė susitarimą ir įsikišo butelį į kelnes. Ne, suprasti jį, žinoma, visi supranta. Patys raukomės, išgirdę žodį „kiaušinienė“. Bet už tokį poelgi vos vos užvažiavome į akį. Morališkai. Nes atsiklijuoti nuo kėdės nėra nei jėgų, nei noro. Pasakėme – tegu pats dabar jį geria. Alus, žinoma, dalykas geras, bet devintas butelis – jau kiek virš normos. Valdas ir Dainius mušasi dėl ventiliatoriaus pasukimo kampo.

Po dvidešimties minučių darbo dienos pabaiga.

Rytoj vėl tas pats. Ir taip iki žiemos. Žiemą mūsų nebara už pirštines, kepures ir striukes. Žodžiu, harmoningas balansas.