Man sėdint prie kompo suskamba telefonas. Žmona. Atsiliepiu. “Klausyk, nusileisk žemyn. Čia kieme vietos prisiparkuoti nelabai yra. Gal tu kur sugebėsi įkišti…” Prieinu prie virtuvės lango. Matau, kad visi kaimynai, kaip susitarę parkavosi įjungę ne atbulinį, bet “gaidžio” bėgį… Iš viršaus (III aukštas) įvertinęs žmonos Tigros ilgį ir arčiausiai esantį tarpą tarp automobilių, nusprendžiau, kad šis kibiras turi tilpti. Liepiau nepadėt ragelio.
Mūsų pokalbis telefonu:
Aš: paduok kiek į priekį ir dešiniau… gana…
Ji: palauk, pritildysiu muziką…
Aš: užtrauk rankinį per vieną dantį… dabar visą vairą į dešinę ir atgal…
Ji: grįždama pas tėvus užsukau, tai ir užtrukau…
Aš: dešinė toj pusėj, kur telefoną laikai…
Ji: ai, gerai jau, gerai
Aš: gerai… tiesink…
Ji: sakė, kad tavo pagalbos reikės…
Aš: gana… stumk atgal…
Ji: sakiau užvažiuosi ryt po darbo
Aš: visą vairą į kairę… važiuok, važiuok, pasakysiu kada gana…
Ji: reikės tėvą iki sodo nuvežti
Aš: stop… visą vairą į dešinę… priekin…
Ji: sakė daržovių kažkokių įdės
Aš: gana… visą vairą į kairę… atgal…
Ji: tada pakeliui užveši jį pas tetą, jis ten trumpai
Aš: stop… ištiesink vairą ir vos į priekį…
Ji: ir dar mano mašiniukas purvinas, reiks, kad nuplautum
Aš: gerai… gesink
Išlipo ir ramiai parėjo namo. O aš stovėjau prie lango ir žvengiau vos ne iki ašarų. Pora kaimynų, praeiviai, žolės pjovėjas ir dar keletas bachūriukų su dviračiais stovėjo akis išpūtę ir negalėjo patikėti tuo ką mato
Nusileidau žemyn. Kaimynas priėjo – nu, ponia tavo vairuoja… ji kalbėjo telefonu ir viena ranka vairavo… galvos nepasuko, į veidrodėlį gal tik kartą pažiūrėjo… ir ji neprisilietė nei prie vienos mašinos… ir tu pažiūrėk į kokį tarpelį įmontavo savo mašiniuką !!!
Aš tik galva palinksėjau…